Mano minčių miestelis

    O aplinkui gražu :) Jau buvau pamirsusi, kaip šviesu vakarais, kai prisnigta… Daug šviesos pastorosiomis dienomis mano gyvenime. Naujametiniai fejerverkai,  žvakutės, širdžių šiluma ir nepaprastai laimingos akys, pilnos džiaugsmo ašarų… Taip praėjo šventės. Ir vėl viskas iš naujo, vėl nuo pradžių, vėl sukasi gyvenimo ratas. :)
    Vakarai tokie gražūs, tylūs ir ramūs. Šiąnakt žvaigždės pro kambario langą neatrodė labai ryškios. Dangus debesuotas, o ir miesto šviesos jas nustelbia. Kai pavyksta užmigti, sapnuoju… Daug trumpų sapnų aplanko mano perpučiamą makaulę… Ateina, sudrumščia mintis ir pažadina prisiminimus…Jie prieš akis prabėga lyg trumpi filmukai, užfiksuoti senoje kino juostoje…

    Va taip… Šalta. Beveik suledėję pirštai bėgioja klaviatūra ir palieka begales klaidų…Atleiskit :) Niekada nepasižymėjau  raštingumu. ( Rašyt man patinka, bet klaidos mano rašliavų beveik niekada neaplenkia, o čia dar tie sustingę pirštai…) Bet aš ne apie juos… Nors, pati gerai nežinau apie  ką aš čia… Apie gyvenimą, tikriausiai.   Pasistengsiu ilgai nekalbėt… Visada sakiau, kad tyla pasako daugiau, bet kartais pavargstu tylėt… Kaip pavargstu žiūrėt į sunkiai judančius puirštus ( net ir tada, kai jie visai normalios temperatūros ) pavargstu žiūrėt ir į tuos, kurie nuolat į mane žiūri ( aš neasakau, kad nežiūrėtumėt, bet dėl Dievo meilės, nespoksokit bent….) Nesuprantu, ar šlubčioti einant gatve tik ligotų senukų privilegija?Negalima man ramiai krypuot gatve, jei tas, kas mane kūrė pagailėjo dviejų centimetrų kairės kojos ir šiek tiek patingėjo suderinti viską taip, kad veiktų normaliai? Piktinuosi, tikiuosi tuoj pavargsiu ir pykti. Nekenčiu savęs, kai būnu tokios būsenos ir širstu dėl to, ko niekad nepavyks pakeisti… Geriau pataupyčiau nervines ląsteles, neatsigamina gi :)
    Išsikroviau… Prieš nutildama palinkėsiu jums, žmonės mielieji, daugiau tolerancijos. Na nenormali aš, tai nenormali ( ir kas nustato tuos standartus?), bet patikėkit, kai jūs eidami gatve užsispoksot į tokius nenormalius ir beveik atsitenkiat į stulpą atrodot labai juokingai. :)

   Štai taip atėjo Kalėdos. Atėjo, visada ateina, nepriklausomai nuo to, lauki jų, ar ne :). Jos tyliai įlipo pro pravirą kambario langą ( juk sunku į vieną iš daugiabučio butų įlysti pro kaminą… Ne Kalėdų Seneliui, o pačioms Kalėdoms :) ) Taigi, įlipo tyliai, taip, kad neišgąsdintyų sapnų, neišbaidytų susikaupusių vilčių… Atėjo ir savo delnuose bent  akimirkai atnešė tiek laiko prašytą ramybę… bent akimirkai, vienai akimirkai…Ir vėl gyvent lengviau.Bent šiek tiek. Bent trumpam. Ačiū.
    Jau daug kartų kažkieno kito pėdomis pramintais keliais šįryt ir aš žingsniavau į bažnyčią ir mintyse keikiau save už tai, kad atsimenu esanti katalikė tik prieš didžiąsias metų šventes (kam aš iš vis švenčiu Kalėdas? Kam?) Jau ne pirmą kartą šito klausiu savęs ir nerandu atsakymo… Dovanų neprašiau ir nelaukiau, bet jos vistiek atėjo (tradicijos tokios). Džiugu, neneigsiu… prisivalgiau iki soties ir skaiėčiau sveikinimus. Skirtus man, bet kažkodėl galvoju, kad tik atklystančius… Tie eiliuoti palinkėjimai, automatiškai persiuntinėjami vieni kitiems, dažnai net nesusimąstant apie žodžių prasmę, vis dažniau man atrodo nenuoširdūs…
    Štai tokios šiemet Kalėdos…. Tyliai tyliai atnešusios kažką, ko žodžiais nenusakysi…

    Vakar vakare važiavau pirkti draugėms Kalėdinių dovanėlių :) Grožėjausi pro troleibuso langus matomu šventiškai papuoštu miestu, kol viena senyvo amžiaus moteriškė pasiteiravo ar galėtų šalia manęs atsisėsti… Pamaniau, kad keista, jog ji paklausė, paprastai žmonės grūdasi alkūnėmis ir braunasi net nepasakydami “atsiprašau”… Žodžiu, nustebusi pasukau kelius į šoną, kad moteriškė atsisėstų prie lango, ir nusišypsojau… Senutė prisėdo ir pasakė, kažką panašaus į kokia jūs maloni, o tada patylėjusi tarė : ” Vertinkit savo jaunystę”
     Pamaniau, kad Šalia maęs atsidūrė viena iš tų bobučių, kurios ims pasakoti visą savo gyvenimo istoriją. Suprantu tokius žmones, jie dažniausiai neturi kam išsikalbėti tad pasakoja viską ir visiems, ką tik sutinka…Juk negalima ant jų už tai pykti…
    Kurį laiką mano “kaimynė” tylėjo. Paskui pasakė :”Rugsėjį palaidojau savo vyrą, man taip jo trūksta, kai prarandi tada supranti, koks tas Žmogus tau svarbus”
 Atsidusau ir pasakiau, kad man labai gaila dėl  netekties… Abi tylėjom, o aš tuo metu galvojau, kad šios Kalėdos jai turėtų būti labai vienišos…
    Troleibusas pasiekė mano stotelę, atsistojau, o toji moteriškė sugriebė man už rankos ir pasakė: “Ačiū jums už šypseną, linksmų švenčių”
    Palinkėjau jai to paties ir išlipau laukan, nežinau kodėl, bet tą vakarą nuo mano veido šypsena taip ir neišnyko, nuoširdžiai šypsausi retai, net labai… Šįkart širdį užliejo ranybė…Pajutau, kad artėja Kalėdos :)

    Labai liūdna… Nepaaiškinamai liūdna… Keistai liūdna…. Net galėčiau pasakyti, kad liūdna bauginančiai…

    Sako, artėja Kalėdos… Nejaučiu…Tik vitrinose žypsi lemputės, o širdyje šalta ir nyku… Niekaip negaliu nei paaiškinti, nei suprasti jausmo, kai dar nespėjus nubusti pirmadienio rytą, jau vėl laukiu savaitgalio ir vien tik tam, kad jį pramiegočiau…

    Paklausta apie savo bent artimiausios ateities planus nervingai gūžteliu pečiais ir tyliu, kol tyla ima spengti ausyse ir aplinkui nieko nebelieka…

    Žiūriu į veidrodyje šaltai spindinčias akis ir iš savo pačios žvilgsnio negaliu nieko suprasti… Vis laukiu, kol išauš ta gerenė diena, bet arba ji pamiršo kelią net į mano sapnus, arba aš pamečiau raktą nuo durų, pro kurias ji įeina…Pavargau, pavargau tiesiog būti…