Mano minčių miestelis

    Laikrodis tiksi taip garsiai, kad kyla pagunda išmesti jį pro atvirą langą ir stebėti, kaip jo nuolaužos išsibarsto po visą šaligatvį. Vaizdelis būtų tikrai neblogas…
    Jau įsivaizduoju, kaip visa raudona nuo pasibaisėjimo tokiu elgesiu laiptais į viršų užsirioglina kaimynė iš pirmojo aukšto ir beprotiškai taškydamasi seilėmis į visas šalis ima pasakoti, kad jaunimas jos laikais taip nesielgdavo ir, kad joks normalus žmogus šiaip sau daiktų pro langus nemėto…
    Manau, kad išklausiusi šios tirados kaimynėlei pasakyčiau, jog aš, ko gero, neatininku standartų, kuriais remiantis žmogus gali būti laikomas normaliu, ir pasiūlyčiau į kai kurios mano veiksmus jai tiesiog nekreipti dėmėsio…
    Taip… Istorija būtų nebloga, bet laikrodis vis dar stovi ant stalo ir vis dar taip pat garsiai tiksėdamas primena, jog sudaužius laiko matavimo prietaisą pats laikas nesustotų.

    Ką aš čia paistau???

    Ant rašomojo stalo guli geltonas tušinukas ir primena praėjusios nakties sapną. Sapnavau geltoną kepurę su milžiniška šypsena ant viršugalvio ir atsimenu, kad jau kesinausi ją pirkti su mintimi, kad kai dėvėsiu ją šaltomis žiemos dienomis, aukštesni už mane žmonės galės džiaugtis mano besišypsančiu pakaušiu. Bet… Pabudau ir tik tada į galvą toptelėjo mintis, kad nenešioju kepurių. ( Tikriausiai dar nesugebėjau suprasti, kad vėl patekau į tikrąjį pasaulį, kuriame į tą keistų galvos apdangalų parduotuvę tikrai neišsiruoščiau su kambarinėmis šlepetėmis… )
    O pastaruoju metu man šis pasaulis arba nenusakomai juokingas, arba lygiai tiek pat graudus. 
    Už lango nematyti gatvės žibintų šviesose šokančių snaigių… ( O kuo jos čia dėtos? )

    Teko pabusti taip ir nesupratus ar bent kiek numigau. Gal. Bet tai, regis, truko akimirką. Supratau, kad atėjo dar vienas rytas. Jis visada ateina ir visada labai punktualiai ( tikriausiai šveicarišką laikrodį segi ant riešo )…
    Girdžiu kažkur už sienos grojančią vaikišką dainelę apie nėriniuotą suknelę ir apie tai, kokia kažkada buvo graži mama… Gražu. Klausausi ir šypsausi. Ir prisimenu vaikystę. ( Ko tie prisiminimai vis mane persekioja? Čia gi ne pasaka, kur viskas prasidėtų žodžiais ” O buvo taip…” ) Vaikystė… Aš ir dabar dar vaikas, tik amžius toks, kai daug kas aplinkui sako, jog laikas suaugti… Guodžiu save, kad dar tikrai suspėsiu… :)
     Rytas prasidėjo gerai :)

    Galvoje kažkokia raigalynė, o aš niekaip negaliu surasti siūlo galo, kad pradėčiau bent ką nors suprasti. Nė nejaučiau,  kokios šaltos mano rankos, kol jos nepalietė neseniai užplikytos mėtų arbatos puodelio. Dabar maloniai kvepia visas kambarys, o vėjas judina užuolaidas. Jis tuoj pavogs iš manęs šį kerintį aromatą. Reikia uždaryti langą.
    Pasiilgau pavasario saulės šypsnių ir šviesos, vasaros lietaus ir drėgno asfalto kvapo…
    Vis dar noriu pavyti vaikystės svajonę: pakilti aukštai aukštai ir atkąsti gabalėlį Mėnulio pilnaties. Pasaulis iš manęs juokiasi :D

    Klausausi tylos. Ji nieko nepasako, bet bent jau nemeluoja. Mintys iš lėto klimpsta tarsi į pelkę ir galiausiai nuskęsta. Jaučiu taip lyg į širdį kažkas smeigtų nematomą kalaiją. Be jokios priežasties. Gal jam tiesiog nepatiko mano akių spalva? Gyvenu prisiminimais apie trumpas laimės akimirkas, o į priekį slinkti darosi vis sunkiau. Likusios sveiko proto užuomazgos liepia nepasiduoti…

    Tiesiog blogai. Skruostais rieda ašaros, o telefono sąskaita pasibaigia būtent tą akimirką, kai labiausiai reikia šauktis pagalbos. Tiesiog reikia. Reikia,kad ta, kuri mane supranta parašytų ” laikykis” ir nusiųstų šypseną, kuri tikrai bus nuoširdi. Bent žinutės lange. Bet kur tau. Dar kartą įsitikinau, kad veikia kiaulystės dėsnis.
     O tada beviltiškai šaukiu, bet mane išgirsta tik sienos, jos sugeria mano neviltį. Jos visada būna šalia ir nepyksta, kai jau nebežinodama kur dėtis palieku ant jų savo kumščių žymes. Nematomas… Sienos už mane stipresnės.

   Įdomus dalykas  šiandien buvo tai, kad supratau jog  šeštadienio rytais ne visi miega. Kelionė troleibusu prasidėjo pusę devynių ryto. (Teko važiuoti į biologijos olimpiadą.)
     Nesisekė man ten, uoj kaip nesisekė. Net papuoliau aš į šią košę per klaidą, o ką jau kalbėt apie tai, kad niekada nemokėjau biologijos. Na nieko, sudalyvavau ir dabar tereikės ištverti gėdą, kai įsitikinsiu jog atsidūriau pačioje paskutinėje vietoje. (Pamačius atsakymus iškart pasidarė aišku, kad kvailesnio žmogaus tarp dalyvavusiųjų tikrai nebuvo)
    Po šių mano smegeninei neįveikiamų išbandymų sekė organizatorių sugalvotos užduotys. Va jos tai pakėlė man nuotaiką. Valgėme morkas,  pririštas prie virvučių ( morkų nebuvo galima liesti rankomis), bandėme atspėti daiktus, kuriuos be žodžių vaizdavo komandos draugai, ir mažiausiai dešimt žmonių stovėdami ant kilimėlio bandė jį apversti ( na ne iš pirmo karto, bet pavko ) :). O keiščiausia buvo tai, kad prie šių nuotaikingų užduotėlių judėjome apsikabinimo būdu :D (Tai toks būdas, kai visi sustoja į eilę, o paskutinis žmogus, stovintis eilėje, bėga prie pirmojo, jį apsikabina ir stoja šalia, o tada tą patį daro kitas žmogus, stovintis eilės gale :) )
     Po užduočių visi ėjome gerti arbatos su sausainiais, klausėmes Kauno medicinos universiteto studentų pasakojimų apie tai, kaip jie mokosi irbendravome su nuotaikingai nusiteikusiais žmogeliukais.  :)
    Nors savo biologijos žiniomis toli gražu (labai toli) nesužibėjau, bet pusdienį praleidau linksmai :)

   Taip keista pasidaro, kai suprantu, kad niekada taip nieko ir nesupratau. Nesupratau,  kaip tikėt, kaip mokėti mylėt, kaip prasmingai tylėt ar protingai kalbėt, kaip nuoširdžiai šypsotis, kaip bent viltimi gyvent, kaip sulaukti aušros ar pasidžiaugti rasa. Kaip gyvent, kad vėl būtum laimingas?

    Žinau, kad reikia pagaliau nubusti, bet mintys apsitraukusios rūku, o blakstienos tokios sunkios, kad regis prie kiekvienos jų kažkas pririšo po metalo gabalėlį.  Šaligatviai slidūs. Kiekvieną žingsnį žengiu bijodama, kad tuoj nugriūsiu ir jau niekada nebepavyks atsikelti, o jei sniege palieku bent du gremėzdiškų batų pėdsakus ir vis dar esu vertikalioje padėtyje pagalvoju, kad šiandien man sekasi. Ir taip kasdien. Kas rytą akys ieško kažko, kuo galėtų džiaugtis, bet nuo dairymosi  paskausta sprandą, o nieko taip ir neaptikusios akys merkiasi. Ir vėl bijau, kad kitas žingsnis bus paskutinis. Kad sniege nebeliks pėdsakų.

    Atrodo, kad laikas trumpam sustojo. Tylu aplinkui. Tylos skraistę bando perplėšti saulės spinduliai, krintantys pro langą, bet jie nesukelia nė menkiausio garso. Tik širdyje tampa šviesiau, juk tiek mažai saulės žiemą :) Šalia, ant stalo, garuoja puodelis žaliosios arbatos. Į viršų kylantys garai paliečia jau senokai pradėjusios byrėti eglės šaką ir jos spygliukai ima žibėti nuo vendendens lašelių… Pasidaro nepaaiškinamai lengva. Bent sekundei :).
    Tokia viena trumpa akimirka. Be jokio beprasmio skubėjimo…